OLGA JANUŠKEVIČIŪTĖ (GRAŽULIENĖ)
Mano vienintelė mokykla
Mano mokykla yra savita. Ji ant mūsų upės kranto. Venta – tai ne Nemunas, Neris, Dubysa, ji apdainuota, apverkta, išvaikščiota tik ventiškių širdyse. Ant kalniuko, nuo kurio kažkada žiemomis pertraukų metu čiuoždavome žemyn, o po to snieguoti ir sušlapę sėdėdavome pamokose… Senasis pastatas man gražus, brangus, jame ir liko mano ilgesys. Kai po daugelio metų grįžau, pravėriau lauko duris, iškart pajutau trauką kairėn, laiptais į viršų, į Mokytojo Stulpino kabinetą… Labai gerai atsimenu bėgančių vaikų spūstį žemyn pertraukų metu, į valgyklą bandelių, pirmiesiems – bandelės, paskutiniams – riestainiai, keksiukai…
Mokykla – tai mokytojai. Dėkinga visiems mokytojams už žinias, už patirtį, visi dalykai man buvo svarbūs, reikalingi gyvenime. Prisimenu lietuvių kalbos mokytoją Balčiūnienę – Mokytoja Uola, nepalenkiama, griežta, nenuolaidžiaujanti. Bet ir šviesulys – gimtosios kalbos svarbą supratau tik vėliau, ačiū jai už „negėdą“ rašyti, o mokytojos principai tapo ir mano gyvenimo principais: knygas reikia skaityti; gimtoji kalba negali būti parašyta su klaidomis.
Nors man anglų kalba nelabai sekėsi, bet Mokytoja Zariankinienė buvo labai profesionali. Mano kartos mokiniai gavo puikų anglų kalbos žinių startą tolimesnėms studijoms.
Profesiniam pasirinkimui įtakos turėjo Mokytoja Vaitkevičienė. Ačiū jai. Biologija nebuvo mano mėgstamas dalykas, bet… liepė išmokti, pasiruošti olimpiadai – aš išmokau. Olimpiadinės patirties didžiausia reikšmė man – pasitikėjimas savimi, kurio labai reikėjo tolimesnėse akistatose su kitų – didžiųjų ir žinomų – mokyklų abiturientais.
Pagarba Mokytojui Statkui. Kūno kultūros pamokos buvo iš tiesų rimtos, tikros: ir į virvę lipom, ir per ožį šokom, ir atsilenkimus darėm, ir tuos nelemtus 2 kilometrus bėgom, ir didžiavomės savo stadionu – ,,atitinka olimpinius standartus“. Atsimenu ir darbų pamokas galimai kažkur rūsyje – kaip mokėmės jungti elektros grandines. Principus išmokau visam gyvenimui, galiu elektrinius prietaisus pasitaisyti ir pati. O mezgimo būrelis! Tik mokykloje išmokau nerti, megzti, ir šie įgūdžiai lydi mane visą gyvenimą.
Mano mėgiamiausia pamoka, teikianti atgaivą protui – geometrija. Jos pasiilgstu, noriu tų trikampių, kubų, įstrižainių. Didžiausia kvailystė tuo metu (tai supratau vėliau) -nepasirinkti vairavimo pamokų, kai buvo tokia galimybė – nemokamai, niekur toli eiti nereikia, gal net ir C kategoriją duodavo. O „mašiniukas“ – atrodo, tai buvo UAZ? Svarbios ir socialinių santykių pamokos: turėti draugą, su juo išsiskirti, būti be draugų, sulaukti pasiaukojančios pagalbos iš to žmogaus, iš kurio tikrai nesitiki, išdrįsti vienam atstovėti savo poziciją prieš visus kitus, išgyventi savo klasės „padalinimą“ ir mylimos auklėtojos išėjmą…
Mokykloje praleidžiamas pats sudėtingiausias gyvenimo tarpsnis – paauglystė, kai viskas dega, kunkuliuoja, susitaikyti, atleisti, suprasti sunku. Bet iš ten išsinešame svarbiausias patirtis, kurios užgrūdina.
Džiaugiuosi galimybe sugrįžti. Dėkinga Mokytojams už kokybišką startą tolimesnėms studijoms, klasiokams – už gražius laimingo gyvenimo prisiminimus. Ačiū Mokyklai ant „mūsų“ upės kranto.