✨ Kristina Erlickytė- Griciuvienė
✨Kai sužinojau apie tokią garbingą gimnazijos sukaktį, galvoje pralėkė daugybė minčių – atrodo, ką tik šokome jos 40 -ajame gimtadienyje, o štai kvietimas švęsti 70-metį! Tada supratau, kad mano mama ir gimnazija yra beveik vienmetės, ji baigė mokyklą su viena iš pačių pirmųjų laidų. O mano močiutė, kuriai dabar jau 90 (!), tik pradėjusioje veikti mokykloje užėmė atsakingas ūkvedės pareigas (oi nebuvo saldu mano mamai, kai jos pačios mama kasdien toje pačioje mokykloje 🙂). Daug įdomybių iš to laiko galėtų papasakoti.
✨Čia pat mokėsi ir mano sesė, nors mes ir prasilenkėm – ji mokslo kelionę pradėjo, kai aš jau buvau išvykusi studijuoti, ir net mano gyvenimo meilė, su kuriuo esam kartu jau tiek daug metų, kad nebesuskaičiuojam…
✨Baigusi mokyklą pasirinkau teisės studijas kaip ir mano mama, vėliau dar mokiausi teisinės anglų kalbos magistrantūroje. Per daugiau nei 20 metų išbandžiau keletą skirtingų teisės sričių, bet kažkokiu būdu vis atsidurdavau finansų sektoriuje – ir šiuo metu dirbu Danske Bank Technologijų ir aptarnavimo teisės komandoje, kuri atsakinga už teisinių ir reguliacinių rizikų suvaldymą bankui isigyjant įvairiausią programinę įrangą, naudojantis debesų kompiuterijos paslaugomis ar dirbtinio intelekto sprendimais. Su vyru Marium auginame tris nuostabius vaikus ir abu sutariam, kad čia turbūt didžiausias mūsų bendras pasiekimas.
✨Mano prisiminimai apie mokyklą – tik patys geriausi. Visada stebiuosi girdėdama ką nors sakant, kad nekantrauja kuo greičiau palikti mokyklą, “išsilaisvinti”- man tai buvo tikrai vieni smagiausių metų ir aš ištrūkti per daug nesiveržiau. Ir šiandien dar pamenu, kaip liūdėjau, kai reikėjo išsiskirti su klasės draugais ir mokytojais, kiek ašarų buvo išlieta per paskutinį skambutį…Man mokykla tuos dvylika metų buvo tarsi mano antri namai, nes ten ne tik mokiausi, bet ir visokių kitų veiklų turėjau pakankamai, tiek, kad mama kartais klausdavo, gal jau ruošiuos ir nakvot mokykloje 🙂
✨Į mokyklą kas rytą eidavau dažniausiai kartu su savo suolo drauge Živile, kurios laukdavau “ant kampo” (arba laukdavo ji – mes abi turėjom mokytojus nervinantį įprotį vėluoti!). Neužtekdavo mums tų penkių minučių – tiek trukdavo kelionė iki mokyklos – aktualijoms aptarti, tai per pamokas sunaudodavom labai daug spaustukų (paaiškinimas jaunimui: tai toks specialus rašalą sugeriantis popierėlis, labai dažnai naudotas pagal kitą paskirtį – laiškeliams, rašteliams rašyti), o namo po pamokų grįžti irgi užtrukdavome gerokai ilgiau nei tas penkias minutes, nes kol visko neapkalbėdavome, lydėdavome viena kitą pirmyn atgal. Linkėjimai, Živile🙂
✨Daug dalykų mano mokykliniais laikais vyko, švelniai tariant, kitaip nei paskutinius 10 metų. Mes (kaip ir mūsų tėvai bei mokytojai) nieko nežinojom apie vaikų teises, apie dabar taip linksniuojamą įtrauktį, nedaug buvom girdėję ir apie stresą, integraciją, toleranciją, lygias galimybes bei kitus politiškai korektiško pasaulio atributus.
✨Ir vis tiek, net matydama, kaip absoliučiai kitaip dabar mokosi mano pačios vaikai, kokias jie turi galimybes ir įrankius, niekada nesu pagalvojusi, kad aš tai iš paprastos mažo miestelio mokyklos. Niekada nesijaučiau prastesnė už studijų draugus, baigusius prestižines didmiesčių gimnazijas ar licėjus, jau anais laikais žinojusius, kas yra korepetitoriai ar studijų mainai.
✨Šiandien esu ten, kur esu, ir tokia kokia esu, labai didele dalimi dėl mokykliniais metais sutiktų ir pažintų mokytojų, draugų, dėl tos bendruomeniškumo ir vienybės dvasios, kurioje augau, dėl šilumos ir palaikymo, kurį visada jaučiau.
✨Ačiū pirmajai mokytojai Z. Pranauskienei, kurios vieno žvilgsnio užtekdavo, kad pasibaigtų šėlionės, kokias tik pradinukai tesugeba ištaisyti.
✨Ačiū mokytojai Kulvinskienei – fizikos nemokėjau, neišmokau, gerus pažymius gaudavau už tai, kad mokytojai patiko, kaip dainuoju “Ventukuose” 🙂 (Atsiprašau klasiokų, kurie fiziką mokėjo daug geriau nei aš, ir gerus pažymius turėjo užsidirbti iš tikrųjų jos mokydamiesi 😃)
✨Ačiū mokytojai Tamulienei, kad nedarė jokių lengvatų man, kaip “humanitarei”, tai buvo pats geriausias spyris bent paskutiniais metais išmokti mokytis matematikos, ją suprasti ir net pamėgti.
✨Ačiū šviesios atminties mokytojui S. Aukseliui – kaip aš pavydėjau tiems, kam teko mokytis lietuvių kalbos ir literatūros pas jį! Mūsų klasei teko tik keli pavadavimai, bet užtat būtent su mūsų klase mokytojas pasirašė avantiūrai sukurti filmą – su poezijos skaitymais, su dainomis prie laužo ir paaugliškos išminties pasidalinimais. Liko nuostabus gyvas prisiminimas. Ačiū.
✨Ačiū mūsų mylimiausiai nuostabiausiai auklėtojai Virginijai Morkevičienei – visiems mums ji buvo kaip antroji mama ar vyresnė draugė, nebuvo problemos, su kuria negalėtum pas ją ateiti, kai esi pasimetęs “kaip slyva tašėje”. O dažnai ir ateiti specialiai nereikėdavo, nes auklėtoja pati jau iš akių matydavo, kas kieno širdelėj vyksta. Anglų kalbos pamokos buvo vienos geriausių – kada gi dar aptarsi su auklėtoja visus be galo svarbius reikalus pamokos sąskaita, ir pablevyzgosi apie šį bei tą, jei ne čia?! O mes vis tiek buvom tokie šaunuoliai, kad ir blevyzgoms sugaištas laikas nesutrukdė visiems anglų kalbos gerai išmokti😃
✨Ačiū ir visiems kitiems, atskirai nepaminėtiems, bet taip pat šiltai prisimenamiems ir širdyje gyvenantiems.
✨Tad sveikinu visą mokyklos bendruomenę šio gražaus jubiliejaus proga! Linkiu gimnazijos mokytojams kuo didžiausios sėkmės, kantrybės ir įkvėpimo dirbant turbūt patį prasmingiausią darbą, o vaikams – klausytis ir išgirsti, mokytis ir suprasti, kelti klausimus ir rasti (arba ne) atsakymus, svajoti ir išdrįsti tų svajonių siekti, visada visada siekti daugiau, bet nepamiršti pasidžiaugti tuo, kas esate ir tuo, ką turite.
Kristina Erlickytė-Griciuvienė, XXXIX laida