Šiandien lydėjau savo mamą į jos mokyklos mokinių susitikimą Ventoje. Mokykloje daug žmonių, šurmulio, šypsenų, susitikimo džiaugsmo… Atėjus reikia užsiregistruoti. Mamos II-oji baigimo laida… 1958 m… Prie pirmo stalo registruojami pirmųjų dvidešimties laidų mokiniai. Visi lapai tušti… Mama įsirašė į savo laidos lapą viena. Dvidešimtyje lapų viena mano mamos pavardė. Vaikščiojom tais šurmuliuojančiais koridoriais, stebėjom linksmus veidus, jaunesnių, vyresnių, bet nepažįstamų žmonių… Ant palangių albumai nuotraukų išdėlioti pagal metus. Einame senos mokyklos koridoriumi lyg kokia laiko upe, datos slenka, keičiasi, nuotraukų mažėja… Randame ant sienos po vieną nuotrauką I-os, II-os, III-čios laidos… skaitome pavardes, žiūrime veidus nuotraukose. Randame mamos brolio, jaunesnio 8 metais, klasės nuotrauką. Dar kiek pastovim, pažiūrim į linksmus veidus, šypsenas aplink… mama stovi viena. Prie stendo, kur pakabintas mokyklinis varpelis iš jos pradinės mokyklos, vadinamos raudonąja mokykla, nes buvo raudonų plytų, sutinkame mamos klasioko ir mokyklos laikų geriausios draugės dukrą Lijaną, taip pat baigusią šią mokyklą. Mama netikėtai prisimena, kad tuo varpeliu skambindavo Lijanos močiutė…
Nebuvom ilgai mokykloj, nes daugiau pažįstamų sutikti nebesitikėjom, o ir tuose 20-tyje registracijos lapų tebebuvo vienintelė mano mamos pavardė.
Oras šiandien pasitaikė toks pavasariškai saulėtas ir gaivus. Aplankėme mamos klasiokus jaukiose Ventos kapinaitėse. Ten pat ir visą mamos šeimą – tėvelius, brolį, seserį… Nuvažiavom prie pirmosios Ventos raudonosios mokyklos pastato šalia geležinkelio stoties. Akmenės geležinkelio stotis pirmoji mamos darbovietė, tik senojo stoties pastato jau nebėra. Mano vaikystėje pramintas kelias iš stoties pas senelius į kaimą. Kelionės traukiniu savaitgaliais buvo džiaugsmas, visos stotys pakeliui senoviškos, panašios: Kuršėnai, Papilė, Akmenė… dabar tuščios, uždarytos…
Šiandien mano mama buvo vyriausia Ventos mokyklos mokinė. Ji viena išsaugojo pirmųjų mokyklos laidų istoriją, to seniai praėjusio laiko istoriją. Vienai nebuvo lengvas tokio ilgo laiko svoris. Gaila, kad nebuvo su kuo juo pasidalinti…
Ačiū, mama, už papasakotas istorijas 
