Artūras Jašinskas
Ką esi pasiekęs?Esu gydytojas-osteopatas, Latvijos Universiteto osteopatijos rezidentūros vadovas,
Lietuvos Osteopatijos Instituto vienas iš įkūrėjų.
Ką prisimeni iš mokyklos?Net nespėjus pagalvot, ateina atsakymas – žmones! Mokytojus ir draugus.
K. Daukša. Pamokos senai pasibaigusios. Kabinete esam dviese. Žiūriu ne į uždavinio sąlygą ant lentos, o į kreidos gabaliuką nuo rūkymo pageltusiuose pirštuose.
– Ką galvoji, Artūr? Kaip galima būtų išspręsti?
Girdžiu savo vardą, bet jausmas, kad mokytojui mano atsakymas nereikalingas. Klausia tarsi savęs. Atidaro langą, prisidega cigaretę, pusiau prisėdęs ant palangės, žiūri į lentą. Visuose jo „neteisinguose“ veiksmuose tiek paprastumo, žmogiškumo,
tiek noro KARTU SU MANIM ieškoti sprendimo… Ir tiek nesuvaidinto, tačiau vyriškai
santūraus džiaugsmo, jį radus!
T. Statkuvienė. Dviejų metų pasiruošimo rusų kalbos olimpiadai maratonas. Kiekvieną dieną (!) laukdavo po pamokų prie durų, kad nepabėgčiau. O jos auklėtiniai „priimdavo“ mane, jei iššokdavau per langą ir vesdavo atgal į mokyklą. Tada, nežiūrint į visus nugalėtojo laurus, galvojau, kad galą gausiu. Dabar – jaučiu tik begalinę padėką už tokį mokytojos užsispyrimą ir kantrybę.
B. Statkus („Šefas“). Įsimintiniausias motyvacinis pokalbis, kurį kada nors gyvenime esu girdėjęs!
Pirma naujų mokslo metų fizinio pamoka šeštokams. Stovim mokyklos stadione.
Mergaitės, per vasarą išstypusios ir „paryškinusios“ savo moteriškas formas. Ir mes, berniukai, labiau panašūs į padžiūvusius vabzdžius, nelabai žinančius, kur dėt savo galūnes.
– Lygiuot, ramiai. Vyrai, pažiūrėkit į save, savo raumenis. O dabar į savo klasiokes. Ką matot? Po kokių dešimt metų apsiženysit. Nueisit miegot su savo žmona. Ji naktį pasivers ant šono ir paps užkris jums ant veido. Ir jūs uždusit, nes neturėsit jėgos jį
nustumti į šoną!
Kad jūs žinotumėt, kaip baisu pasidarė vien nuo tokios minties! Net neįsivaizduojat, kaip mes „kačialinomės“ po tos pamokos! Iki pat vienuoliktos klasės! L. Kundrotienė („Coliukė“). Šypsena. Ir jausmas, kad niekada neišduos, kas benutiktų. Nežinau, ar po mūsų kartos mokytoją dar kas vadindavo Coliuke, bet mano lūpose tai buvo pats didžiausias įmanomas komplimentas, kuriame tilpo viskas.
S. Griniūtė. Tolerancija ir palaikymas. Net tada, kai vietoj rašinio atiduodavau per pamoką sukurtą eilėraštį ar rašinį visai „ne į temą“. Vietoj manojo grąžindavo naują tuščią sąsiuvinį. Padėdavo ant suolo, pastuksendavo pirštu į jį ir nueidavo, tarsi tarp
kitko ištardama „rytoj“. Tas „rytoj“ būdavo didžiausias stimulas maištaujančiam paaugliui.
B. Danikauskas. Žygiai, dramos būrelis, begaliniai pokalbiai apie viską…
S. Aukselis. Kaip jis skaitydavo eilėraščius! Imdavo tarsi iš dūšios ir dėdavo į dūšelę.
Paminėjau tik pačius pačius ryškiausius, ne tik pėdsaką palikusius, bet įsirėžusius mano moksleiviškon atmintin! Ačiū, Mokytojai!
Ko norėčiau palinkėt?Žmogus gyvas tol, kol gyvi atsiminimai apie jį.
Pakeitusiems manuosius mokytojus Ventos gimnazijoje noriu palinkėt – te jus
PRISIMENA jūsų mokiniai! Te jūsų gyvenimas būna ilgas, šviesus ir be galo įdomus!
Savo draugams – BŪKIM!