Mindaugas Repšas
Ventos vidurinę mokyklą baigiau dar 1992 m. (o siaube).Ką gyvenime pasiekiau? Hm, turbūt gyvenu paprastą, kasdienį, kupiną džiaugsmų, rūpesčių,
rutinos gyvenimą…
Karjera- jau daugiau kaip 20 metų dirbu advokatu Klaipėdoje, ar čia pasiekimas- nesu tikras, tiesiog bandau panaudoti savo žinias žmonių labui ir esu laimingas kai tas pavyksta.
Prisiminimas apie gimnaziją ( mano laikais dar vidurinė mokykla )– Patį nerealiausią laiką su klasės draugais, kai po talkų Kairiškių kolūkyje iš darbų vadovo dovanotų bulvių pas Jolantą virdavome puodus cepelinų, juokdavomės, draugavom, šokdavom ir nepatikėsit- dainuodavom.
– Klasės auklėtoją Bronių, nerealų visos mūsų laimingos klasės laiką.
– Pačią nerealiausią, linksmiausią ir visų mylimą mokytoją p. Virginiją Morkevičienę, jos nerealų humorą, negaliu patikėti, kad iki šiandien prisimenu jos užduotą mintinai išmokti Šekspyro sonetą „ My mistres eyes are nothing like the sun“ ir kaip tada
bambėjau, kad „kam mums tos nesąmonės“, oi kaip tada klydau.
Palinkėjimas Gimnazijai…Sakoma, kad prieš įsiliedama į jūrą upė dreba iš baimės.
Ji atsigręžia į praeitą kelionę nuo kalnų viršūnių – ilgas vingiuotas vandens kelias, kertantis
miškus ir kaimus.
Ir štai prieš save ji mato tokį platų vandenyną, kad įsilieti į jį, atrodo, reiškia tik dingti
amžiams. Tačiau kito kelio nėra. Upė negali grįžti atgal.
Niekas negali grįžti atgal. Grįžti atgal neįmanoma.
Upei reikia rizikuoti įsiliejant į vandenyną, nes tik tada išnyks baimė; nes būtent čia upė sužinos, kad jos lemtis – ne pradingti vandenyne, jos lemtis – tapti vandenynu.
Kahlil Gibran
Gimnazija- tai sraunios ir veržlios upės vaga, kuria į gyvenimą, Didijį Vandenyną- skuba jos vaikai. Esu dėkingas, kad gyvenimo Vandenynui ruošėte ir mane. Linkiu, kad Gimnazijai sektųsi savo vaikus paruošti įsiliejimui į Didįjį Vandenyną, padrąsink kai jie
drebės eiti toliau, esu tikras- viskas bus gerai.
Ačiū Tau Gimnazija!