Skaudi netektis

Dar nedrąsiai žemė dengiasi žaliu rūbu, medžių viršūnes šukuoja vėjas, sprogsta gėlių pumpurai – prasideda pats žydėjimas ir gamtos malonumas. Bet, deja, ne visus džiuginantis – Ventos gimnazijos ir viso miesto bendruomenei didžiulė netektis – gedime Voldemaro Kuodžio, buvusio Ventos gimnazijos direktoriaus. Neilgai daužėsi vyriška širdis netekusi sūnaus. Sunkiai suvokiamas skausmas slegia žmonos Laimos ir sūnaus Donato širdis – per du mėnesius dviejų artimiausių žmonių – sūnaus ir vyro bei brolio ir tėvo staigi mirtis. Be galo baisu žmogų tartum saulę danguj prarasti ir vien tik juodą dangų regėti.

Apie gerbiamą direktorių V. Kuodį galime pasakyti pačius šilčiausius žodžius vertindami jo gerumą ir paprastą nuoširdumą. Prasmingas ir gražus buvo jo gyvenimas: rūpestingas šeimos žmogus, mokytojų gerbiamas vadovas, mokiniams geras mokytojas. Bet dabar, deja, belieka tik prisiminti šio nuostabaus žmogaus prasmingą gyvenimą.

Voldemaras Kuodys – tikras žemaitis, neišdavė savo krašto: gimęs 1954 m. Žibikų kaime, mokyklą baigė Viekšniuose, o 1975 m. baigęs Šiaulių pedagoginį institutą mokė vaikus fizikos Papilės S. Daukanto vidurinėje mokykloje. Kurį laiką dirbo Dabikinės V. Zubovo mokyklos auklėtoju ir mokytoju, Akmenės vaikų pensiono direktoriumi ir pavaduotoju. Visose darbovietėse buvo pelnęs bendradarbių ir auklėtinių pagarbą, prisimenamas geru žodžiu. 1997 metais paskirtas Ventos vidurinės mokyklos direktoriumi ir sąžiningai atliko šias pareigas net 21 metus, kai 2018 išėjo į užtarnautą poilsį. Jo vadovaujama mokykla tapo gimnazija. Dirbo sąžiningai ir kantriai, nebuvo iš tų, kurie trokšta garbės ar populiarumo, mėgo paprastumą tiek buityje, tiek darbe, tiek žmoguje. 1997 – 2000 m. buvo Akmenės rajono tarybos narys.

Mylėjo žemę ir gamtą, išėjęs į užtarnautą poilsį mėgavosi laisvu laiku žvejodamas, darbuodamasis sode. Net ir nebedirbdamas mokykloje domėjosi švietimo naujovėmis, politika, susitikęs visada turėdavo ką pasakyti kolegoms.

Ir išėjo velionis ramiai, nesiskųsdamas, nereikalaudamas dėmesio. Tyliai kaip žvakė užgeso žmogus, pats dovanojęs gyvybę, šviesą, šilumą ir gėrį… Palydime amžinybėn dėkodami už nepaprastą gerumą.

Tokia skaudi ir netikėta netektis priverčia suklusti, apmąstyti lemtį, nusilenkti stipraus vyro žmogiškumui ir žemiškajam gyvenimui, kuris galėtų būti pavyzdžiu visiems čia liekantiems.

Belieka nulenkti galvas ir palydėti gerbiamą Voldemarą prie neseniai išėjusio sūnaus.